ŽMOGAUS PAPILOMOS VIRUSAS IR GIMDOS KAKLELIO VĖŽYS

Živilė Gudlevičienė

Vilniaus universiteto Onkologijos institutas

Išspausdinta: Ž. Gudlevičienė. “Žmogaus papilomos virusas ir gimdos kaklelio vėžys”. Sveikata, 2004, 7, 30-32.

 

Virusų vaidmuo, formuojantis įvairių lokalizacijų navikams, yra plačiai tyrinėjamas. Tyrinėtojų dėmesio centre yra T ląstelių leukemijos 1 tipo virusas (HTLV-1), herpes virusai (HHV-8 ir Epstein-Barr virusai), hepatito B bei žmogaus papilomos virusai (ŽPV). Viena bendra savybė, būdinga visiems šiems virusams, tai kad jie turi labai ilgą latentinį periodą nuo pradinės infekcijos iki vėžio išsivystymo. Šis periodas įvairuoja ir gali trukti nuo 10 iki 40 metų. Ląstelių supiktybėjimo mechanizmai yra skirtingi, tačiau visų jų esmė – genų, dalyvaujančių ląstelės dalijimosi ir augimo kontrolėje, funkcijų sutrikimai. Šiandien yra manoma, kad apie 15 procentų visų piktybinių navikų sukelia virusai: hepatito B virusas yra siejamas su hepatoceliuliniu vėžiu, abu herpes virusai – su nosiaryklės vėžiu ir Burkitt’o limfoma, herpes viruso 8 tipas – su Kapoši sarkoma. Prielaida, kad žmogaus papilomos viruso infekcija vaidina svarbų vaidmenį formuojantis gimdos kaklelio vėžiui, buvo padaryta apie 1970 metus (1).

Daugelio tyrimų rezultatai rodo, ŽPV  randamas nuo 90 iki 100 proc. moterų, sergančių gimdos kaklelio vėžiu. Ir tik 5-20 proc. sveikų moterų. Todėl Tarptautinis vėžio tyrimo centras, esantis Lione (Prancūzija), padarė svarbią išvadą, kad ŽPV yra vienas iš svarbių veiksnių, sąlygojančių gimdos kaklelio vėžio formavimąsi. Sveikų moterų infekuotumas ŽPV labai priklauso nuo amžiaus – tarp jaunų (20-25 m. amžiaus), lytiškai aktyvių asmenų infekuotumas ŽPV svyruoja nuo 20 iki 80 procentų. Tačiau tik nedidelė dalis ŽPV infekuotų moterų, nuo 3 iki 10 proc. (priklausomai nuo populiacijos), yra infekcijos nešiotojos. Jos priskiriamos didelės vėžio rizikos grupės moterims. Pažymėtina, kad vien virusinės infekcijos nepakanka vėžiui atsirasti. Aplinkos tarša, moters hormoninė būklė, imuninis atsakas, rūkymas ir kiti veiksniai turi įtakos šios infekcijos egzistavimui ir raiškai (1).

Šiandien jau yra identifikuota daugiau nei 120 ŽPV tipų, infekuojančių odą arba gleivines. Dažniausiai jie sukelia gerybines odos papilomas bei ikivėžinius gimdos kaklelio pažeidimus ir vėžį.

ŽPV yra skirstomi į keletą grupių – didelės vėžio rizikos grupės, vidutinės  ir mažos vėžio rizikos grupės virusai. ŽPV 16, 18, 31 ar 45 dažnai randami gimdos kaklelio piktybiniuose navikuose ir vadinami didelės vėžio rizikos grupės tipais, tuo tarpu ŽPV 6, 11, 42, 43 ar 44 yra rečiau randami minėtuose navikuose, tai – mažos vėžio rizikos grupės virusai. Vidutinės vėžio rizikos grupei priskiriami tie virusų tipai, kurie vienodai dažnai randami ir gimdos kaklelio vėžiu sergančioms, ir sveikoms moterims (2).

ŽPV infekcija yra perduodama kontakto keliu per infekuotus lytinius ar išeinamosios angos takus. Pastebėta, kad moterims, kurių vyrai turėjo karpų ant išorinių lytinių organų, taip pat išsivysto lytinių organų karpos. Infekuotumas ŽPV priklauso nuo lytinių partnerių skaičiaus, ir didėja didėjant partnerių skaičiui. Paauglėms ir jaunoms moterims rizika užsikrėsti ŽPV padidėja su kiekvienu nauju partneriu. Juvenilinė grįžtamoji respiratorinė papilomatozė (retas susirgimas) kūdikiams ir vaikams liudija, kad ŽPV infekcija gali būti perduota kūdikiui gimdymo metu. Taip pat yra aprašyta atvejų, bylojančių apie galimybę užsikrėsti ŽPV per odą. ŽPV DNR gali būti randamas ir ant medicininių instrumentų. Užsikrėtimas per kraują nėra aprašytas.

Dauguma asmenų, būdami infekuoti ŽPV, neturi jokių nusiskundimų, kurie keltų jiems nerimą, gydytojas, apžiūrėdamas pacientę, nepastebi jokių gimdos kaklelio pažeidimų. Tik sumažėjęs ląstelinis imunitetas gali stimuliuoti viruso dauginimąsi ir taip padidinti galimybę formuotis naujiems ar atsinaujinti buvusiems gimdos kaklelio pažeidimams. Pažymėtina, kad tik nedidelei daliai individų, infekuotų  didelės vėžio rizikos grupės ŽPV tipais, išsivysto gimdos kaklelio vėžys.

Kaip jau buvo minėta, daugelį pažeidimų sukelia ŽPV. Dauguma makroskopiškai matomų karpų yra sukeltos mažos vėžio rizikos ŽPV. Su šiais virusais yra susijusios visos grįžtamosios respiratorinės papilomatozės. Didelės vėžio rizikos ŽPV, tarp jų ŽPV 16 ir 18 tipai, dažniausiai yra randami gimdos kaklelio mėginiuose ir ilgiausiai juose išlieka, lyginant su kitais ŽPV tipais. Žymūs plokščiojo epitelio pažeidimai (HSIL), sukelti didelės rizikos ŽPV (ŽPV 16 ar 18) tipų, gali atsirasti spontaniškai, be pradinių nežymių plokščiojo epitelio pažeidimų (LSIL). Dauguma pacienčių, sergančių gimdos kaklelio vėžiu, dažniausiai yra infekuotos ŽPV 16 ar 18 tipais. ŽPV 18 tipas dažniau (apie 50 proc.) randamas esant gimdos kaklelio adenokarcinomai, mišriai karcinomai (liaukinių ir plokščių ląstelių) ir smulkių ląstelių karcinomai, negu plokščiojo epitelio ląstelių karcinomos atveju. Pastarojo susirgimo atveju dažniausiai (daugiau kaip 50 proc.) yra randamas ŽPV 16 tipas.

Virusų tipai, veiksnių įvairovė, šeimininko imuninis atsakas apsprendžia, ar lytinių takų ŽPV infekcija ilgainiui išnyks, formuosis gerybiniai gimdos kaklelio gleivinės pakitimai, ar iš lėto, per daugelį metų, įvyks infekuotų ląstelių piktybinė transformacija ir išsivystys vėžys. Infekcijos buvimo organizme laikas labai priklauso nuo viruso tipo. ŽPV 16 tipo virusas gali būti organizme iki 16 mėn, nesukeldamas jokių gimdos kaklelio gleivinės pažeidimų. Vėliau infekcija gali išnykti. Kiti didelės vėžio rizikos virusai gali būti organizme vidutiniškai apie 8 mėn., mažos vėžio rizikos virusai  – apie 4-5 mėn.

Nežymios gimdos kaklelio gleivinės displazijos dažniausiai yra susijusios su mažos ir didelės vėžio rizikos ŽPV tipais. Dauguma nežymių gimdos kaklelio gleivinės displazijų spontaniškai regresuoja 3 metų bėgyje ir tik 15-25 proc. iš jų per 2-4 metus išsivysto didelio laipsnio plokščiojo epitelio ląstelių pažeidimai (HSIL). Gimdos kaklelio gleivinės pažeidimų progresijos rizika priklauso nuo ŽPV tipo. Nustatyta, kad, esant infekuotumui ŽPV 16 tipu, plokščiojo epitelio ląstelių pakitimai iš mažo laipsnio į didelį vystosi žymiai greičiau, negu esant infekuotumui kitu ŽPV tipu. Kiti rizikos veiksniai, pvz., rūkymas, hormonų ar imuninės sistemos sutrikimai, taip pat turi įtakos minėtiems didelio laipsnio gimdos kaklelio gleivinės pažeidimams atsirasti. Esant didelės rizikos ŽPV tipui pažeidimai gali vystytis iš karto, be pradinių nežymių pokyčių. Esant HSIL dažniausiai (apie 90 proc. atvejų)  yra randama didelės vėžio rizikos grupės ŽPV tipai. Įsiterpus ŽPV DNR į šeimininko genomą, infekcija yra negrįžtama. Savaiminė žymių plokščiojo epitelio pakitimų regresija yra retas reiškinys, ir, galimai, 33-50 proc. HSIL pakitimų progresuoja į invazinį vėžį, jei yra negydomi. Tačiau šis procesas gali trukti daugelį metų ar dešimtmečių, todėl ikivėžinių gimdos kaklelio pažeidimų gydymas yra veiksmingas ir užkerta kelią gimdos kaklelio vėžiui atsirasti.

Vilniaus universiteto Onkologijos institute atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad moterų, sergančių gimdos kaklelio vėžiu, infekuotumas ŽPV yra 92,0 proc., vyrauja ŽPV 16 tipas; rečiau, negu kai kuriose kitose šalyse, nustatytas ŽPV 18 tipas. Tarptautinis vėžio tyrimų centras apibendrinęs 9 šalyse atliktų tyrimų duomenis (3), konstatuoja, kad ŽPV infekuotumas, sergant gimdos kaklelio vėžiu, yra apie 90,7 proc. Sveikų moterų infekuotumas ŽPV, mūsų atliktų tyrimų duomenimis – 23,6 proc.

Vis dažniau diskutuojama apie ŽPV tyrimų svarbą atliekant patikros programas dėl gimdos kaklelio patologijos. Moterys, kurioms nustatyta ŽPV infekcija, o ypatingai didelės vėžio rizikos tipais ŽPV 16 ar 18, turėtų būti atidžiau stebimos gydytojo ginekologo, pagal specialiai tam sukurtas schemas.

ŽPV ir jo tipų paplitimo tyrimai populiacijose yra labai svarbūs kuriant gydomąsias ir profilaktines vakcinas prieš ŽPV. Nustačius moterų infekuotumą ŽPV, jo sąveiką su kitais gimdos kaklelio vėžį sukeliančiais veiksniais, bus paruošta dirva aktyviai vėžio profilaktikai, tame tarpe vienai iš perspektyviausių profilaktikos priemonių – vakcinacijai, kuriai aktyviai ruošiasi dauguma šalių, tarp jų ir Lietuva.

 

Literatūra:

1.      Bosch FX, Lorincz A, Mu?oz N, Meijer CJLM, Shah KV.  The causal relation between human papillomavirus and cervical cancer.  J Clin Pathol 2002; 55:244-65.

2.      Kisseljov F.L. Virus-associated human tumors: cervical carcinomas and papillomaviruses. Biochemistry, 2000,65(1),68-77.

3.      EUROGIN. Conclusions: cervical cancer control, priorities and new directions. International charter. Paris, April 2003.